švilpelis

švilpẽlis sm. (2) Plt, Trk, Vkš žr. 1 švilpukas 1: Ans, ganydamas karveles, dirba sau gražius švilpelius Žr. Molinį švilpẽlį jei tau parvežė a kokį blėkinelį – ta (tai) tokie tie žaislai (nj.) Skd. Švilpeliùs turėjom, tuo[j] čiririr sušvilpiau Šts.